TĖVO ATSTŪMIMO SINDROMAS?

Sveiki visi,

šiandien dalinamės advokatės Rūtos Visocnik tekstu, kurį ji pateikė socialiniame tinkle Facebook:

Matau, kad reikalinga šio reikalo demistifikacija.
Neretai į komplikuotas skyrybas įsivėlę tėvai (dabar kalbu apie „tėvą“ kaip vyriškos lyties asmenį, o ne apie gimdytojus apibendrintai – dėl visa ko patikslinu) atkeliauja iki taško, kuomet savo elgesį bei reikalavimus, reiškiamus teisme, pradeda grįsti „tėvo atstūmimo sindromu“.
Tai yra, jie nori pasakyti, kad, pavyzdžiui, jų vaiko motinos veiksmai vertintini kaip tyčinis trukdymas vaikui bedrauti su tėvu. Na, ir iš to išplaukia atitinkamos pasekmės – atstumtieji tėvai teisme reikalauja specifinių apsaugos priemonių (kurios dažniausiai susiję su tam tikrais įpareigojimais vaiko motinai) arba netgi vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo (iš motinos gyvenamosios vietos į tėvo).
Yra Lietuvoje ir Asociacija prieš tėvų atstūmimą. Gerai, kad yra, nes tam tikras balansas šiuose reikaluose yra reikalingas.
Tačiau.
Kurie tėveliai nesusigaudo kas yra tas tėvo atstūmimo sindromas ir jį painioja su savo pačių nesugebėjimu megzti kokybiškus santykius su vaiku.
Sindromo nėra ir negali būti, jei tėvas iki gyvenimo atskirai nesusikūrė normalaus santykio su vaiku.
Tai yra, tėvo atstūmimo sindromu nelaikytinos situacijos, kai tėvo ir vaiko ryšys jau buvo silpnas ir iki jų gyvenimo atskirai tėvas vaikui neskyrė kokybiško dėmesio, neužsiėmė bendromis veiklomis, nesidomėjo jo reikalais (gal išskyrus formalų „kaip šiandien sekėsi mokykloje?“), neįgijo tėviško autoriteto, psichologišaki ar net fiziškai smurtavo ir pan.
Kodėl tokiose situacijose stebimasi, kad vaikas tėvo buvimo nepasigenda? Kodėl, pradėjus gyventi atskirai nuo vaiko, aršiai reikalaujama formaliai teisingos, bet nuo realybės nutolusios bendravimo su tėvu tvarkos patvirtinimo? Kodėl staiga prisimenamos „teisės“, kai ilgus metus apie pareigas vaiko atžvilgiu nebuvo galvojama?
Nemaloni tiesa yra ta, kad dar yra pernelyg daug šeimų, kuriose vaikai yra lyg kokie baldai – jie savotiškai užpildo erdvę savo buvimu. Ir tuos trumpus „laisvus“ laiko tarpus tarp TV, FB, Viber’io, WhatsApp’o ir kitų išorinių dirgiklių, tarp kurių nuolat malasi tėvai.
Kokį atstūmimą tėvui gali jausti „baldas“? Jokio. Atstūmimas susiformuoja tik tada kai buvo žmogiškas santykis, atitinkantis vaiko amžių ir kitas individualias savybes.
Yra pagrindas kalbėti apie tėvo atstūmimo sindromą tada, kai normalūs vaiko ir tėvo santykiai buvo, tačiau dėl ne nuo vaiko ir ne dėl nuo tėvo priklausančių priežasčių jie nutrūko arba žymiai susilpnėjo (t.y. santykių kokybė suprastėjo lyginant su tuo laikotarpiu, kai buvo gyvenama kartu). Sindromas, visų pirma, pasireiškia paties vaiko nenorėjimu bendrauti su tėvu.
Pavyzdžiui, tėvo atstūmimo sindromas gali susiformuoti vaiko motinai, seneliams ir pan. sistemingai nuteikinėjant vaiką prieš tėvą apkalbų, melavimo, manipuliacijų ir kitais destruktyviais būdais, o taip pat nesąžiningai naudojantis savo teisėmis (pavyzdžiui, sukuriant formalias kliūtis vaikui matytis su tėvu, bendrauti su juo telefonu ir pan).
Juokinga, kad tėveliai kartais nesusigaudo, jog tėvo atstūmimo sindromą patiria vaikas, o ne tėvas. Tai yra, tėvas turėjo normalų santykį su vaiku, dėjo ir deda pastangas jį ir toliau palaikyti, tačiau vaikas vengia bendrauti su tėvu.
Kai vaikas nevengia bendrauti su tėvu, tačiau tėvas pats nedaro realių, praktinių, vidutiniškai protingam žmogui derančių žingsnių tam, kad individualias aplinkybes atitinkantis jo ir vaiko bendravimas vyktų – jokio atstūmimo sindromo nėra (nes pats vaikas nieko neatstūmė)“.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *