Tada, kai sukaupi visas įmanomas jėgas ir surenki 112 ir tyliai verkdama ir pripažindama savo silpnumą pasakai, kad vyras smurtavo, supranti, kad atėjo galas šiam gyvenimo etapui…
Taip, nublokšta ant žemės galvoji…tiek daug visko galvoji ir priimi sprendimą. Arba dabar, arba niekada. Pasirenki. Supranti, kad vaikas miega ir nieko nemato, mintyse galvoji, kad bent tiek jį apsaugojai… Tačiau vaikas jaučia. Jaučia ir faktą, kas nutiko, ir jaučia, kad mama su tėčiu, kuris laikas nesutaria.
Taip, supranti, kad rizikuoji vaiku, gal ir ne visiškai supranti, kiek daug rizikuoji juo ir savimi, įsiveldama į šį procesą, tačiau pasirenki, nes manai, kad laikas dėti tašką, kad bus geriau atskirai, nes jei būna pirmas kartas, bus ir antras, ir trečias… Juk yra įstatymai, padės… Ir žinot, nė velnio!!!! Niekas nepadeda. Niekas. Vaiko teisių gynimas toks absurdiškas, kad tik norisi bėgt į mišką ir rėkt.
Visas straipsnis čia
Šaltinis manokrastas.lt