Paskutiniu metu labai dažnai girdima sąvoka „institucinis smurtas“ kelia daug klausimų, o įvairios interpretacijos sukelia pasipiktinimą tiek visuomenės, tiek pačių institucijų. Institucinis smurtas yra struktūrinio smurto dalis, kurio teoriją pirmasis pristatė žymus Norvegijos mokslininkas, sociologas, Oslo Taikos instituto steigėjas, pagrindinis taikos ir konfliktų disciplinos kūrėjas Johanas Vincentas Galtungas. Būtent J. V. Galtungo teorija tai įvardija kaip „socialinių sąlygų pasekmė“, kai grupė ar institucija yra atsakinga už asmens pagrindinius poreikius, sveikatą ar net mirtį. [1] Svarbu tai, kad J. V. Galtungas kalbėdamas apie institucinį smurtą, atskiria fizinį ir psichologinį smurtą bei įvairias smurto apraiškas stengiasi įvertinti laike, tai yra praeities ir dabarties perspektyvoje. Pavyzdžiui, jei žmogus miršta nuo tuberkuliozės XVIII a., tai jokiu būdu negalima laikyti tai smurtu, kylančio iš netinkamos medicininės priežiūros, nes tuo metu tai buvo neišvengiama, tačiau jei asmuo miršta šiandien, nepaisant visų medicininių išteklių pasaulyje, tada jau galima ieškoti smurto apraiškų, sieti tai su nerūpestingumu ar nepriežiūra.[2]
Kartais institucinio smurto sąvoka vartojama kaip struktūrinio smurto sinonimu. Pasak J. V. Galtungo, struktūrinis smurtas kyla iš tam tikrų struktūrų, o ne iš žmonių, nors konkretūs žmonės taip pat tame dalyvauja. Vienu atveju, šis smurtas nekyla iš tiesioginio žmogaus ir žmogaus santykio, bet šis smurtas kyla iš santykių, paremtų tarpininkavimu iš tų struktūrinių institucijų. Čia susiduriama su problema, kad struktūrinio smurto metu agresorius yra tarsi beveidis, nes žmogus susiduria su tam tikra valstybine sistema, kuri kartais tiesiogiai ar netiesiogiai apriboja asmenį, pažeidžia tam tikras jo teises. Siekiant išvengti sąvokos „smurtas“ ir tarsi sušvelnant situaciją, J. V. Galtungas tai pavadina tiesiog „socialine neteisybe“.[2] Institucinis smurtas gali pasireikšti įvairiose tiek politinių, teisinių, ekonominių, kultūrinių, sveikatos, religijos, švietimo struktūrose.[2] Kas svarbiausia, šios apraiškos būna ilgalaikės, nusistovėjusios, todėl dažniausiai atrodo įprastos ir kai kuriais atvejais abejingai nesukama dėl to galvos, nes „yra taip, nes visada taip buvo“. To pasėkoje, net nesusimąstoma, kad kai santykiuose, kylančiuose iš skirtingų galių pozicijos, tai yra įvairių institucijų ir žmogaus susidūrusiu su konkrečia institucija, nebelieka žmogiškumo, kai problemos sprendžiamos tik techniškai, be jokios empatijos, kai nėra noro, o kartais ir kompetencijos įsigilinti į konkrečią situaciją kiek įmanoma giliau, o konkreti problema sprendžiama pagal bendrai sukurtus, nusistovėjusius standartus, gimsta „institucinis smurtas“.
Blogiausia tai, kad susidūrus su institucinio smurto grėsme, būna sunku įvardinti kaltuosius, o juos ir įvardinus, išsireikalauti žalos atlyginimą dažnu atveju, tampa neįmanoma. Pavyzdžiui, vieną jautriausių institucinio smurto apraiškų galima aptikti ir valstybės teikiamoje pagalboje šeimoms. Viena iš valstybės užduočių yra ginti ir saugoti šeimą, kad ji tinkamai galėtų įgyvendinti vieną iš pagrindinių savo pareigų – rūpintis vaikų gerove. Valstybė, siekdama įgyvendinti Vaiko teisių konvencijoje 3 straipsnyje įtvirtintą kriterijų, kad vaiko interesai svarbiausi, susiduria su teisinio reguliavimo problema, kaip užtikrinti teisingiausią interesų pusiausvyrą. Geriausi vaiko interesai yra svarbiausias kriterijus, kuris neretai pateisina priverstinį vaiko paėmimą iš šeimos. Principas „geriausi vaiko interesai“ teisinėje literatūroje yra vertinamas gan dviprasmiškai. Pirmiausia, kad vaiko interesų turinys teisės aktuose nėra aiškiai apibrėžtas, nes vaiko interesai kiekvienu atveju yra nustatomi individualiai, apima ne tik vaiko gyvenimo sąlygas, bet ir vaiko raidos bei saviraiškos galimybes ateityje. [3] Todėl nutinka ir taip, kad valstybės institucijos dėl objektyvaus vertinimo trūkumo, klaidingai įvertinus rizikos lygius gali susidurti su rizika sukelti ilgalaikę žalą ir šeimai, ir vaikui. Antra, teismai sprendžia ginčus remdamiesi praeityje įvykusiais faktais. Numatyti ateitį, priimant sprendimą vaiką atskirti nuo šeimos, teismai tokios galimybės neturi dėl informacijos trūkumo ir laiko stokos. [4] Tokiu atveju Vaiko apsaugos sistema susiduria su institucinę riziką, t. y. vaikai neapsaugomi, bet papildomai jie gali patirti antrinę, institucinę prievartą. [5] Mokslinėje literatūroje netinkamai organizuota juridinė ir socialinė apsauga yra vadinama antrine prievarta, reviktimizacija, institucine ar sistemos prievarta. [6]
Šeima yra viena iš pagrindinių saugomų konstitucinių vertybių, todėl svarbu įvertinti, ar valstybės kartais neperžengė savo nuožiūros laisvės ribų, spręsdamos naudojimosi žmogaus teisėmis ir laisvėmis ribojimo klausimo. [7] Būtinybė išlaikyti konkuruojančių interesų pusiausvyrą tarp ginamų teisių ir apribojimų, iškelia proporcingumo principo naudojimosi svarbą ir reikalingumą. [8] Aiškintis ar valstybės įsikišimas buvo būtinas ir proporcingas siekiamam teisėtam tikslui yra pagrindinis uždavinys siekiant įvertinti valstybės institucijų intervenciją į šeimos gyvenimą. Proporcingumo principas yra ne tik vienas esminių JT Vaiko teisių konvencijos, bet ir visos Europos žmogaus teisių konvencijos principų, aiškinant teises ir laisves, vykdant teisingumą teisinėje valstybėje, nes tik jis numato, kad visi įstatymai, turintys įtakos žmogaus teisėms, turėtų būti proporcingi ir pagrįsti. Jo taikymo būtinybė atsiranda, kai siekiama apsaugoti vieną vertybę yra apribojama kita vertybė. [8] Įvairių formų smurtas prieš vaikus yra pagrindinis kriterijus, dėl kurio tėvai gali netekti savo vaikų. Jokios formos smurtas prieš vaikus negali būti pateisinamas, tai be galo jautri ir skaudi tema. Tačiau sprendžiant vaiko paėmimo klausimą, ypatingai svarbu įvertinti, kada vaiko atskyrimas nuo tėvų yra būtinas ir neišvengiamas, o kada vis dėlto reiktų suteikti pagalbą šeimai, kad vaikas galėtų likti šeimoje. Nes priverstinai paimti vaiką iš šeimos vien dėl to, kad tėvai stokoja socialinių ar tėvystės įgūdžių, tačiau nėra jokių akivaizdžių požymių, konkrečių įrodymų, kad yra realus pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei, būtų netinkama ir neteisinga. Šiuo atveju ir atsiranda svarbus proporcingumo principo taikymas įvertinant individualią šeimos situaciją. Europos Žmogaus Teisių Teismas ( toliau – EŽTT) yra pasisakęs, kad „spręsdamas įvairių susidūrusių interesų pusiausvyros nustatymo klausimą ir vertindamas tikėtiną naudą, turi atlikti išsamų visos šeimos situacijos tyrimą ir išnagrinėti daugelį faktinio, emocinio, psichologinio, materialinio ar medicininio pobūdžio veiksnių, atlikti proporcingą ir pagrįstą kiekvieno asmens atitinkamų interesų vertinimą ir rodyti nuolatinį rūpestį, siekiant nustatyti, koks sprendimas būtų geriausias vaikui.“[9] Todėl ir Vaiko teisių apsaugos tarnybų specialistai prieš priimdami sprendimą atskirti vaikus nuo tėvų ar vis dėl to suteikti pagalbą šeimai, kad vaikas galėtų liktų šeimoje, pirmiausia turėtų remtis jau suformuota EŽTT praktika dėl visapusiškos šeimos situacijos ir poreikių vertinimo. Siekiant geriausių vaiko interesų, reikia nusistatyti pagrindus, kas kiekvienu konkrečiu atveju geriausiai galėtų juos užtikrinti: ar vaiko atskyrimas nuo tėvų, ar vis dėlto pagalba šeimai, kad vaikai galėtų likti šeimoje ir įvertinti tai ateities perspektyvoje. Valstybės institucijų paskirtis yra suteikti šeimoms pagalbą, o ne pakeisti šeimą. Kiekvienam savo srities profesionalui labai svarbu yra įvertinti ar visada vaiko atskyrimas nuo šeimos duos didesnę naudą, nei jo palikimas šeimoje, suteikiant visapusišką pagalbą šeimai. Pasvarstymui pateikta pakankamai gerai žinoma vienos šeimos situacija, kuri dar ir šiandien dėl teismų nesutarimo dėl bylos teismingumo, negali išsireikalauti iš valstybės žalos atlyginimo už nepagrįstą vaikų paėmimą.
Išdraskyta šeima kentėjo septynis mėnesius, nors nuo pirmos akimirkos tvirtino, kad kraujosruvų ant šešiamečio kūno atsirado tik dėl to, jog linkęs save žaloti. Tačiau motinos žodžiais valdininkai netikėjo. Jie nekreipė dėmesio ir į jos tikinimus, kad vaikas autistas. Maža to, nuo šeimos buvo atplėštas ir antras jų vaikas dvimetis berniukas, nors ant jo kūno nebuvo jokių smurto ženklų. Kelis mėnesius vaikai gyveno globėjų šeimoje. Mama teigia, kad be kaltės tapo savo vaikų skriaudėjais. Netekusių vaikų aš neužmigdavau be raminamųjų. Ir vaikai dar nepamiršo išsiskyrimo košmaro. Vyresnysis naktimis šoka iš lovos šaukdamas mamą. O mažylis po septynių mėnesių kalbėjo daug prasčiau negu anksčiau. O kai mūsų patikrinti atvažiuoja Socialinio centro autobusas, berniukas tiesiog sustingsta apsivydamas mamai kaklą. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl fizinio skausmo sukėlimo. Vaiko raidos centro specialistų išvados visiškai sutapo su motinos prieš pusmetį išsakytais argumentais. Mėlynių ir nubrozdinimų ant šešiamečio kūno atsirado dėl berniuko sveikatos sutrikimų. Po išsamių tyrimų buvo nustatytas raidos sutrikimas – autizmas, protinis atsilikimas. Vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojai savo kaltės dėl to, kad vaikai septynis mėnesius buvo atskirti nuo tėvų, neįžvelgė. Laikinoji globa buvo paskirta dėl smurto šeimoje. Visais atvejais įtarus smurtą prieš vaikus sprendžiama dėl jų paėmimo. [10]
Pateiktoje istorijoje, vaiko atskyrimo nuo tėvų trukmė, nustatyti ar šeimoje prieš vaiką buvo tikrai smurtaujama, užtruko daugiau nei pusę metų. Toks apribojimo mastas akivaizdžiai neatitiko proporcingumo kriterijaus. Šis pavyzdys atitinka daugelio atvejų, kuomet vaikai iš šeimos buvo paimti, kad tokiais atvejais teisinis reglamentavimas, nesuteikia vaikams pakankamos apsaugos bei garantijų, kad siekiant apsaugoti vaikus, pasitelkiant įstatyme numatytas priemones, nebus jiems padaroma daugiau žalos, nei naudos. Todėl, dažnai vaikams padaryta žala viršyja gaunamą naudą, nes atskyrimas nuo tėvų, vaikams sukelia skausmingus ir nepamatuojamus išgyvenimus, padarydami ilgalaikio poveikio žalą. Taip yra pažeidžiama ir EŽTT suformuota praktika, kad „vaiko atskyrimas nuo savo šeimos yra kraštutinė priemonė, kuri turėtų būti naudojama tik kaip paskutinė išeitis, siekiant apsaugoti vaiką, kai jis susiduria su tiesioginiu realiu pavojumi.“ [11] Vaikų ir paauglių teismo psichiatrė ekspertė Asta Dervinytė – Bongarzoni pateikė Harvardo universiteto lyginamųjų tyrimų duomenis, kurie rodo, kad vaikų, gyvenančių globėjų šeimose ir institucijose grupėje, trauminės patirtys, pasireiškiančios potrauminio streso sutrikimo forma, dukart viršijo karo veteranams nustatytas traumines patirtis. Pasak gydytojos psichiatrės, „pagal tyrimus, tarpasmeninė prievarta ir stresas bei smurtas šeimoje ir vaiko įtraukimas į teisminį procesą ir globos suteikimas jam – išėmimas iš šeimos, yra vienos stipriausių rizikos veiksnių, kuriuos gali lydėti tolesnis psichikos sutrikimo formavimasis.“[12] Dažniausiai valstybės turi plačią nuožiūros laisvę reguliuoti savo piliečių gyvenimus, tačiau kiekvienu atveju svarbu įvertinti, kad tai netaptų pastovia socialinės kontrolės forma, o skirtingų galių išraiška nesukeltų socialinės neteisybės.
Šaltiniai:
- John V. Galtung „Violence, Peace, and Peace Research“ (International Peace Research Institute, Oslo, 2015) // <http://www2.kobe-u.ac.jp/~alexroni/IPD%202015%20readings/IPD%202015_7/Galtung_Violence,%20Peace,%20and%20Peace%20Research.pdf >
- by Marcial Rubio C.and Kumar Rupesinghe The Culture of Violence (UNU, 1994, 292 p.)
- Brigita Kairienė, Lijana Jekaitytė, „Vaiko interesų įgyvendinimas santuokos nutraukimo proceso metu“, Socialinis darbas: mokslo darbai (2010, Nr. 9 (1)), p. 99–106.
- Robert H. Mnookin, „Child-Custody Adjudication: Judicial Functions In The Face Of Indeterminacy“, Law and contemporary Problems (1975, vol 39), p.249.
- Eileen Munro, „Managing Societal and Institutional Risk in Child Protection“, Risk analysis (2009, Vol. 29, No 7), p. 1015–1023.
- Ilona Tamutienė, „Vaikų aukų teisinės ir socialinės apsaugos struktūrinių trūkumų šalinimo galimybės Lietuvoje“, Jurisprudencija (2005, t.78, Nr.70), p. 69.
- Hugh Tomlinson, Richard Clayton, The Law of Human Rights (Oxford: Oxford University Press, 2000), p. 273.
- Gediminas Sagatys, Vaiko teisė į šeimos ryšius (Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006), p. 65.
- EŽTT bylos: žr. Y. C. v. The United Kingdom, no. 4547/10, 13 March 2012; Neulinger and Shuruk v. Switzerland (GC), no. 41615/07, 6 July 2010 ir kt.
- <https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2018/10/30/news/jauna-kretingiskiu-seima-pateike-simtatukstantine-saskaita-lietuvai-uz-atimtus-vaikus-8062489/>
- EŽTT byla: Neulinger and Shuruk v. Switzerland (GC), no. 41615/07, 6 July 2010.
- https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/gydytoja-psichiatre-vaiku-teisiu-apsaugos-istatymas-buvo-tas-aisbergas-kuris-prazude-titanika.d?id=80318827&fbclid=IwAR1OSSsbtDzi9yFgKpDMV0PNfgauA845qqzGlvjH8kvcYmUUgZK20maVsh4>
Straipsnį parengė
teisininkė, „Neliečiama“ savanorė Aksana Stankevičienė